Mauritanija ir Juodji Afrika.
16 Rgs 2011 Parašyti komentarą
in Kelionės Žymos:Juodoji Afrika, Kelionės, Mauritanija
Nedovanotinai užmiršta Mauritanija mano užrašuose turi begales minčių ir įdėjų. Tai keista šalis. Tikrai keista. Pirmiausia jos gamta nuo vieno krašto iki kito keičiasi neatpažįstamai. Tik kirtus sieną tarp Maroko ir Mauriatnijos, o tiksliau keliaudamas per niekieno žemę, kuri yra viena iš didžiausių pasaulyje ir dar slepianti savyje pora minų, kad niekas per daug neišklystu iš kelio, kurio…nėra, tu atsiduri dykvietėje, atšiauriame gamtos pasaulyje, kuriame be proto sunku išgyventi. Bent jau taip atrodo man, o daug kas ten gyvena ir išgyvena ir vargo nemato. Nors to pačio vargo iš tiesų visa Afrika pilna. Mūsų tikslas - Nouakchott. Sostinė, didžiausias Mauritanijos miestas ir kaip vėliau man pasirodė vienintelis civilizcijos lopšys šioje šalyje. Civilizacijos kokia ji įmanoma Afrikoje ir kokia mums, europiečiams, sunkiai suvokiama. Tap ir klausi savęs: ar mes tapome tokie išlepinti? Nusigręžę nuo esminio gamtos „šauksmo“, gyvenimo kartu su saulės ir mėnulio ciklais. Koks yra esminis skirtumas tarp jų ir mūsų? Norėdami sužinoti mėnulio fazę mes googliname, o jie tiesiog pasižiūri į dangų. Ir kas yra geriau, kiekvenas gali atsakyti sau.
Nouakchott’e prisiglaudžiame prancūzės viešbutukyje. Ak ir pamiršau aš jos vardą…bet aplinka jauki, tarsi namų. Jei kada nors ten grįšiu, apsistosiu tik ten. Plius sutinkame europiečių. Su jais pasitarę nusprendžiame, kad Senegalo neįveiksime. Todėl renkamės rizikuoti ir važiuoti per Mauritanijos raudonąją zoną. Trumpas paaiškinimas būtų toks – Mauritanija šiuo metu skaitoma kaip grėsminga šalis turistams dėl didelio terorizmo pavojaus. Todėl Mauritanija buvo padalinta į oranžinę (ne tokią grėsmingą) ir raudoną (padidinto grėsmingumo) zonas. Vienas kitas prancūzaitis pradingo ten nūnai amžiams. Aišku, bepigu man man juokauti, kai jau sėdžiu namie. Bet ne viskas ten taip baisu kaip atrodo. Pirmiausia, tai vietiniai yra labai geri ir nuoširdūs žmonės. Tai teko pajusti, kai užklimpus smėlyje mūsų busikui susirinko visas kaimas padėti. Kitas saugumą keliantis reikalais, tai armijos postai kas kokius 20-30 metrų. Ir visi jie prašo „fiche“, kur turi būti surašyti pagrindiniai keliaujančių ir transporto priemonių duomenys. Čia mes su brangiausiojo sese pasidarbavom iš petes, net neįsivaizudoju kiek iš tiesų tų popieriukų prirašėme, bet daug….
O paskutinę naktį praleidome garsiuosiuose „Užsieniečių nakvynės namuose po atviru dangumi“. Sutemus europiečiams nebeleidžiama keliauti, jie turi sustoti armijos poste ir kartu su karininkais praleisti naktį. O jie iš tiesų buvo labai malonūs. Netgi palydėjo mus iki miestelio nusipirkti pavalgyti. Saugumu tikrai rūpinamasi. Taip praleidome naktį mašinose su pravirais langais, prie kurių paryčiais įsidrasinę asilai surengė „Rise and shine“ rytinę muzikos karusėlę. Bet iš tiesų sustoti norisi ir patiems. Duobių skaičius keliuose neįtikėtinas. Važiuodamas tarsi žaidi žaidimą „Neįkrisk į duobę“ ir keliu važiuoji skersai, išilgai, kitoj kelio juostoj, kaip tik išeina. Greitis retai pasiekia 40 ar 50 km/h ir taip maždaug 400 kilometrų. Tad kitą kartą dėl mažos duobelės susiruošę skųstis valdžia, prisiminkite, kad būna ir blogiau ;D
Na ir paskutnis Mauritanijos akcentas prasidedantis nuo Nouakchott – tai gamta, kuri čia tampa neįtikėtinai graži. O mes dar ankstyvą rytą išsiruošę į kelią pamatome vieną gražiausių dykumos vaizdų, tai dykuma po lietaus, įgavusi sodrias spalvas ir alsuojanti gyvybę. Be proto gražu. Vėliau mus pasitinka tarsi džiunglių užuomazgos, tvenkiniai ir būriai karvių, ožkų, kupranugarių bei asilų. Pastarieji į gyvenimą žiūri atsipūtę. Na ir kas kad važiuoja mašina, jeigu jai reiks tai ir apvažiuos. Nuotraukų pasirodo iš šios atkarpos neturiu, matyt per daug išsižiojus viską stebėjau ir pamiršau įamžinti, bet labiausiai gaila, kad bet kokiu atveju to ką matėme, neįmanoma perteikti nei nuotraukomis, nei filmukais ar pasakojimais…
Pirmas blynas, bumt ir vėl prisvilo.
15 Rgs 2011 Parašyti komentarą
in Emigrantiški užrašai Žymos:emigrantai, Gyvenimas, kasdienybe, Pancūzija, Paryžius, svajonės
Delfyje už akių užkliuvo toks pavadinimas „emigranto užrašai“ ir tada į tą pačią galvą toptelėjo mintis, kad kaip ir viskas, jau šiandien galiu pradėti savo emigrantiškus užrašus. Žiūrėsime kokią emirantinę laimę man vat atneš artimiausi metai. O kol kas belieka trypti šaligatvius beieškant butelioko (nesinori vadinti butu 20 kvadratinių metrų) ir tikėtis jį surasti kuo greičiau, taip pat teplioti kišeninio žodyno puslapius bandant nusipirkti kokį tai ten produktelaitį ir galiausiai skaičiuoti tuos euro centus, nes tai kas iš pradžių atrodė „Oi pagyvensime!!!!“, po truputį virsta į „Oi, o kaip išgyvensime???“. Nors gal aš čia ir perdedu. Pažiūrėsime.
Taip pat turiu ir vilčių. Pavyzdžiui, nesvietiško stiliaus pojūčio nušvitimo mano garderobe. Visgi, mados sostinėje įsikūrėme. Tai jau kai nušvisiu ir spindėti nenustosiu. Žodžiu ruoškitės, bus iš manęs Varlė Karalienė. Be viso to, ruošiuosi tapti madingiausios transporto priemonės puoselėtoja t.y. dviračio. Jeigu jau įsilieti į stylingą gyvenimą, tai su kaupu. Susimesiu į pintinaitę prie vairo bagetkas, užsivilksiu gėlėtą suknelę, apjuosiu kaklą skarele ir būsiu beveik kaip kokia mademoiselle iš Robert Doisneau fotografijų. Ne gyvenimas, o pasaka! O vakarais gersime raudoną vyną, iš dešimties litrų talpos tetrapeko, nes taip ekonomiškiau ir niekada nesirgsime širdis ligomis, nebent tik tomis, kurias sukelia kitokios priežastys, nei cholesterolis. Bet visų svarbiausia, išėjusi apsipirkti kiekvieną dieną vis lengviau ištarsiu „Bonjour, madame, aujourd’hui je voudrais….“, o po to „Merci“, o jau kai nesuprasiu išspausiu savo firminę pasimetėlišką šypseną su žodeliu „Pardon?“ Visuomet suveikia!
Vienintelis dalykas, kuris mane neramina, tai knygos…su pasigardžiavimu baigiu lietuviškom raidėm išmargintą Ivanauskaitės romaną, o tada??? Jeigu kas nors mane norės vieną dieną aplankyti, atveškite lietuviškų knygų, prašau!!!
Tai štai toks mano pirmasis emigrantiškas įrašas. Pilnas svajonių ir troškimų, kuriems vargu ar lemta išsipildyti, bet svajoti juk niekas neuždraus! Ar ne taip sako Keistuoliai?
Smėlio pilys.
11 Rgs 2011 Parašyti komentarą
in O buvo taip... Žymos:mintys, pamąstymai, sekmadienis
Sekmadienio rytas su liūtimi ir dar laiškai, kuriuos perskaičius gauni įkvėpimo mąstyti, jausti ir (svarbiausia) nustoti kerpėti. O suskaičiuotos minutės, iki tol kol, atrodo, prasidės gyvenimas, byra kaip smėlio laikrodyje po kruopelytę žemyn, žemyn…kol virsta mažyte kopa. Gal per daug svajoju apie namus? Nors mintyse taip bėgu į ateitį, į namus, kurių dar nėra, bet kuriuos kursime mes drauge ir kurie bus tokie pat trapūs kaip smėlio pilys, nes laikas, kilometrai, planai nėra mūsų sąjungininkai.
Jau antra savaitė jaučiuosi kaip Alisa stebuklų šalyje, tik stebuklų čia mažai, o tvarkingi lėlių nameliai ir takeliai kas kartą primena – čia truputį kitaip…
Oi beje vakar atradau genialų dalykų „Boite de rue“ (Naktinis klubas gatvėje). Gaila, kad negaliu to įspūdžio perteikti nei kokiu tai video ar muzikos garsu, bet nors truputėlį papasakoti… Viskas atrodo maždaug taip: keturios scenos įrengtos aplinkui žiūrovus. Vienoje scenoje saksofonai, kitoje trombonai, dūdos, dar kitoje šokėjos (komikės, kas tikrai yra originalu) bei didžėjai. Ir visa tai juda, keičiasi, mažėja, didėja, plečiasi, traukiasi. Tai reikia pamatyt 
Foto: Disney
Afrika. Malis – la vie est belle!
02 Rgs 2011 Parašyti komentarą
in Kelionės Žymos:Afrika, Kelionės, Malis, įspūdžiai
Pradėsiu nuo galo. Jeigu jau arabai rašo iš dešinės į kairę, tai ir aš galiu sau tai leisti. Tuo labiau, kad Malis mane pakerėjo labiau nei kas kitas. Gamta. Žmonės. Vaikai. Maistas (didžiausias pasaulio malonumas!). Nors kita vertus mes turime tiek panašumų su jais, kad tai net stebina. Vėliavos spalvos, papuošalų technika ar tie patys zrazai. Buvau atradus dar kažką, bet po kiek laiko nustoji stebėtis. Taip taip dar ir gamta labai žavi lietaus sezono metu, visai kaip pas mus pavasarį (čia jau namų ilgesys labiau šneka). Dienos metu iš tiesų karšta, bet šiuo metu dar nėra taip karšta kaip būna pavasarį. Didžiausias blogis – uodai. Tik grįžus mano kojos ir visa kita buvo gražiausios pasaulyje. Nemeluoju. Visos raudonos ir šašuotos nuo tų mažų siurbiakraujų. O jie ten mažesni, tai nelabai ir matai. Naktimis tik girdi.
Pradžioje tik atvykus į Malį mūsų laukė nemalonūs popierizmai, per kuriuos sugaišome gerą pusdienį. Ši kelionė buvo ne tik turistinė, tačiau taip pat ir humanitarinė pagalba Malio žmonėms. Į Bamaką ir Bandiagarą mes vežėme stomatologinę įrangą, kėdes ir vaistus bei panašias amunicijas. Blogiausia tai, kad būtent tik atvykus dėl šios pagalbos turėjome daugiausia rūpesčių. Nelabai mūsų norėjo leisti važiuoti toliau, siūlydami visą tai palikti vietiniame miestelyje ir panašiai. Kaip pasakojo Jo tėtis, situacija nuo paskutinio karto tikrai pagerėjus, bet tokie biurokratizmai ir korupcija vis dar klesti. Tam reikia laiko. Svarbiausia, kad situacija kinta. Lėtai, bet į gerąją pusę. Nors kas liečia nereikalingą biurokratizmą, tai man atrodo, kad kuo labiau šalis išsivysčiusi tuo daugiau jo yra (prakalbo mano prancūziškoji patirtis, kuri mane jau erzina, bet apie tai kitame įraše…)
Ir taip taip mes kone vidurnaktį atvykome į Bamako. Mano telefonas atsisakęs dirbti jau nuo Mauritanijos ir Maroko sienos, mamai prasinešti, kad dar sveika ir gyva be šansų. Nors po to gavau interneto prieigą, lėtoka ji buvo, labai lėtoka, bet dovanotam arkliui į dantis nežiūrimą. Vėlesnė patirtis su internetu buvo labiau panaši į kokį tai baimės faktorių, tik čia labiau kantrybės faktorius pavadinimu „kiek laiko išlauksi tu“. Parašyti keturiems trumpiems laiškams, kuriuose tik užsimeni, kad esi gyvas sveikas ir esi ten ir ten, o ryt būsi ten ir ten prireikė vienos valandos. Tai vyko Bandiagaroje. Gerai, akd žmonės ten protingi ir interneto kavinėje įtaisė televizorių, bent buvo ką veikti.
Bamake praleidome vieną pilną dieną. Daug neprižiūrėjome, bet praleidome visą dieną ilsėdamiesi ir slampiodami iš kampo į kampą ar žaisdami kortomis. Po ilgo vairavimo ir miegojimo „Auberge des etrangers“ nieko kito ir nesinorėjo (kas ten buvo su tuo auberge papasakosiu kitą kartą, nes čia buvo prie Malį ;DD). Vienas dalykas liko taip ir neišbandytas, tai „Saga saga“, malietiškas patiekalas, gaminamas iš ėriuko mėsos ir špinatų ar kažko panašaus. Taip ir neišsiaiškinau iki galo. Kita vertus, kaip kažkas kažkada pasakė ar parašė, kur bekeliautum reikia kažką palikti nepatirto, kad turėtum priežastį grįžti atgal. Taip pat Malyje labai populiarus ponas kapitonas, tai tokia žuvis, kuri gyvena tik ten, bet yra tikrai labai skani, o jai paruošti atrodo yra sugalvota šimtai būdų. Radau ten ir karpio patiekalų, bet jau ačiū, šita žuvelė ir pas mus plaukioja. Ai, o kalbant apie zrazus, tai pas juo patiekalas vadinasi „siurprizas“, mat prapjovus randi kiaušinį. Nežinau ar, kad buvau labai alkana, ar kas, bet buvo taip skanu. Panašiai kaip tarp gramatikos ir dpk pertraukų cepelinai, išlaukti ir išsvajoti ;D
Toliau mūsų tikslas buvo Bandiagara. Vat štai čia buvo gera. Tik atvažiavus mus pasitiko tiek daug žmonių (truputėlį turėčiau paaiškinti, kad šiame miestelyje Jo, mano brangiausio, tėtis yra atlikęs keletą misijų, padedant tvarkyti stomatologų trūkumo problemą), taigi buvome priimti be galo šiltai. Aš net susiradau draugą, mažą keturmetį berniuką, kuris nuo pat pirmų akimirkų davė man ranką ir taip visada būdavo su manimi. Jį buvo labiausiai gaila palikti.
Kadangi buvo karšta, kai nelydavo miegodavome ant stogo po atviru žvaigždėtu dangumi, kai lydavo po stogu su pelytėmis. Vienas trūkumas, kad viskas tuoj pat nuo ore tvyrančios drėgmės naktį likdavo šlapia. Tad jei jau įsikuri vienoje vietoje, tai per daug naktį ir nesikraustai. Nebent jauti malonumą miegoti ant šlapios pagalvės.
Manau šiam kartui tiek Malio, nes iš tikro po dienos vis dar besitęsiančių atostogų labai jau nuilsau…
Afrika. Pradžia.
30 Rgp 2011 2 Komentaras
in Kelionės Žymos:Afrika, dovanos, Kelionės, pasiruošimas, vizos
Tikriausiai nieko nėra sunkiau kaip pradėti pasakojimus apie keliones. Kai kalbi tiesiai šviesiai su artimaisiais, draugais ir kitais viskas gaunasi savaime. Tu kažką prisimeni, jie kažko paklausia. Kai bandai parašyti vieną bendrą pasakojimą visiems, viską turi padaryti pats: užduoti sau klausimus, su savimi kalbėtis ir sau atsakinėti. Na kaip, kaip viskas ten buvo? Buvo kitaip, kiekviena diena buvo nauja patirtis, naujas nuotykis ir nauji sutikti žmonės. Tokios dažniausiai juk ir būna kelionės, kurias patys ir planuojate.
Na mano planavimo čia beveik nebūta. Svarbiausia užduotis – susitvarkyti vizas ir vakcinas. Pradinis kelionės maršrutas turėjo būti Marokas, Mauritanija, Senegalas ir Malis. Kaip žinia Marokui vizos mums nebėra reikalingos. Tik prieš atvykdamas užpildai lapelį, gauni štampelį ir keliauji toliau. Mauritanija kiek problemiškiau. Faktas, kad nuo šiol net prancūzams, kurie šiaip jau gali į šią šalį oficialiai vykti be vizų, privalu jas pasidaryti Rabate. Prieš mus keliems jau teko grįžti atgal kone 2000 km…Taigi Rabate vizą man padarė tikrai greitai. Penktadienį pristatėm dokumentus, pirmadienį jau turėjau pasą su viza savo rankose. Viskas labai paprasta. Senegalas – štai čia didžiausias galvos skausmas. Šiaip jau vizą galima darytis ir Europoje. Oficialiai lietuviams pagrindinis atstovas padaryti vizą Senegalui turėtų būti Prancūzijos ambasada, bet kadangi šioji, įsikūrusi Vilniuje, jau keletas metų kaip nebe užsiima vizomis, reikia kreiptis į ambasada Rygoje. Didžiausias nepatogumas, kad reikia vykti pačiam, o vizos darymas gali užtrukti mėnesį ir daugiau. Tada galima bandyti laimę Rabate (Marokas) arba Nuakšote (Mauritanija), kiek laiko ten užtruks net nenutuokiu, bet bent 3 dienas būtina pasilikt. Mes galiausiai atsisakėme Senegalo, dėl mano vizos ir kėblumų vykstant su dviem senais automobiliais. Visų geriausia ir patogiausia yra Malis. Lietuviams yra galimybė pasidaryti vizą Berlyne. Užpildai prašymą, sudedi nuotraukas, pinigus ir pasą į voką, išsiunti registruotu paštu, o po 2 savaičių pasas jau pas tave. Reikia tik turėti omenyje, kad vizą reikia daryti tada kai iki numatytos kelionės pabaigos lieka 3 mėnesiai, tada gauni vizą 1 mėnesiui. Žodžiu viskas labai patogu. Nors man sakė, kad kvaila siųsti pasą ir pinigus registruotų paštu, bet aš čia nematau tokio didelio pavojaus. Vakcinavimas svarbiausias yra nuo geltonojo drugio. Kainuoja apie 100 Lt ir galioja 10 metų. Minusas tik toks, kad kiek girdėjau, o ir pati patyriau šalutinius poveikius ir atrodo jie gan dažnai nutinka. Taip pat reikia pagalvoti apie kitus vaistus, kuriuos pravartu pasiimti su savimi. Tokius kaip padedančius virškinti maistą. Aš net tą paprastą mūsų angliuką vartojau ir tikrai buvo geriau ir ramiau. Kitas vaistas tai kokie nors antibiotikai nuo uodų sukeliamų virškinamojo trakto ligų. Tuo metu kai buvome Bandiagaroje, netoli esančiame mieste Mopti kaip tik buvo choleros epidemija. Tiesa, kelyje policininkas mums pasiūlė nemokamai profilaktiškai pasiskiepyti, tačiau mūsų vartojami antibiotikai taip pat naudojami ir cholerai gydyti, tad taip sakant svarbu pasirinkti vaistus, kad po to nebūtų nereikalingų problemų.
Dovanos. Jomis būtina pasirūpinti iš anksto Mauritanijos ir Malio vaikai turi labai nedaug. Pamatę „tūbanus“ (baltaodžius) jie dažnai prašo cadeau (tai beje prancūziškas žodis reiškiantis dovana) arba tiesiai šviesiai „bic“ (populiarusis kanceliarinių prekių, o svarbiausia šiuo atveju tušinukų prekinis ženklas). Tad įsimesti paprasčiausių tušinukų ir sąsiuvinių tikrai pravartu, o ir duot norisi, kai tos juodos mažos akytės žvelgia į tave tikėdamosios dovanų.
Kalba. Jeigu kalbi prancūziškai, viskas mano galva daug lengviau. Pirmiausia didžioji dalis vietinių kalba prancūziškai, o antra – mažai kas supranta angliškai. Logiška. ir nors kartais gali jaustis, kaip koks užkariautojas, mat aš kalbu prancūziškai ir tu turi kalbėti prancūziškai, vis dėlto taip lengviau. Dar logiškiau išmokti keletą mandagumo frazių arabų kalba. Tada nesijausi toks užkariautojas, o ir šiaip taip yra geriau.
Pinigai. Kaip visada iš kurios varpinės pažiūrėsi. Kadangi aš dabar vat nusprendus neversti prekių kainų į litus, tai viskas pigu ir labai smagu. Jeigu verti į litus, tai viskas tas pats. Kai kas pigiau, kai kas geriau. Bet didelio skirtumo nėra, kad jau nuėjus į turgų prisipirksi visko ir išleisi tik 10 Lt.
Kvapai, vaizdai ir šiukšlės. Kelionės pabaigoje kvapai jau beveik nebeerzino, matyt pripratau. Tik kai susitikome su Jo mama ir pasisveikinus pajutau kaip ji skaniai kvepia, supratau kaip nekaip kvepiame mes ir visa kita. Šiukšlės visur. Šito man jau nesuprasti. Iš tikro daug kartų kėliau klausimą, ar jiems malonu patiems gyventi šiukšlyne, kurį palieka po savimi? Juk nemesti šiukšlių viduryje gatvės lyg ir nėra labai sudėtinga. O kur šiukšlės ten ir kvapai, o turguje, kur gali įsigyti mėsytės ar žuvytės kvapų dar daugiau. Ir nelabai kokių. Patarimas keliaujantiems Maroke, jeigu susiruošėte į turgų paganyti akių ir išbandyti nosies, nusipirkite po šakelę mėtos. Jos ten visur gali įsigyti, o kvapus ji užmuša labai ir dar kaip labai gerai.
Galiausiai. Ramadanas. Kaip žinia šiais metais tai rugpjūčio mėnuo. Beje šiandien Ramadano pabaiga, kurią mes taip pat ruošiamės paminėti. Šiandien šventė. O visą kelionės laiką galėjome išbandyti Ramadano smagumus, kai dienos metu niekur negali pavalgyti ar nusipirkti valgyti. Vandenį teko taip pat labai taupyti dienos metu, 40 laipsnių karštyje. Tokių sunkių dienų buvo pora, kitomis sekėsi geriau, bent jau pavalgyti nors sausainių gaudavome. O štai naktimis valgyk kiek tik nori. Nerealiai skanūs atradimai tai Harira sriuba ir Tajine. Bet apie maistą kitą kartą 
Šiandienai tiek…
Mėlynos gėlės.
11 Lie 2011 2 Komentaras
in O buvo taip... Žymos:daydream in blue, iMonster
Taip po truputį atėjo diena, kai Mažoji Princesė išsikrausto princauti į savo mažą ramybės oazę, o iš ten tiesiai pas Simbą. O iš tikro gaila, kad negalėsiu artėjančiomis savaitėmis pasidalinti savo mintimis (man jų dabar tiek daug), bet užtat būsiu lauke ir galėsiu mokytis ir šiaip džiaugtis savo taip atsakingai dėliojamais konspektais. Mokyklos įpročiai.
Aš dar nesuprantu, kad jau atsisveikinu su draugais ir vietomis, kurių nepamatysiu bent pusę metų. Keista. Dar keisčiau, kad pagaliau (!!!!!!!!!) aš pradėsiu kurti savo gyvenimą Paryžiuje. Na ir kas, kad banalu, kad naivu, kad daugelio dalykų nebus, o labiausiai gyvenime užknis metro, bet jaučiuosi kaip tas kirmėliukas, kuris tuoj tuoj iššoks iš savo kokonėlio, pavirtęs drugeliu. Drugeliu gal nebūsiu, bet aš kalbėsiu, aš gyvensiu JA. Savo didžiausia meile, aistra ir tuo, kas mane priverčia kraustytis iš proto. Nežinau, kuo Ji mane taip sužavėjo, bet esu suvystyta kaip jaunas bernelis po blondinės kojom. Tad aš tikrai tikrai jums viską papasakosiu!
O jus ir savo mažuosius rašymo namus palieku su daina…
Kvailos merginos.
10 Lie 2011 6 Komentaras
in O buvo taip... Žymos:kvailos merginos, moebius, paieška
Pasirodo, kad mano tinklaraštį galima aplankyti paieškos skyrelyje įvedus „kvailos merginos“. Dabar mąstau ar priimti asmeniškai, ar laikytis taisyklės „ko prirašei, to ir lauk“ (kažkas panašaus…). Verta pamąstyti, verta…
O štai vienas man labai patinkantis prancūzo, sinonimu Moebius, piešinukas, kuris man asmeniškai rėkte rėkia „Niekada nežinai už ko užkliūsi…“
Trys.
09 Lie 2011 3 Komentaras
in O buvo taip... Žymos:Gyvenimas, jausmai, sentimentalumas
Vakarais kovojame su savo vidiniais demonais, rytais skaičiuojame aukas. Protingiausia tokiais vakarais tiesiog miegoti, bet ar tai taip paprasta?
tu gyvenai kažkur už debesų
į tave tai labai panašu
tu nežiūrėjai atgal, tik pirmyn
netikėjai kad grįši žemyn
Vis dar nesuprantu ar sentimentalumas pliusas ar kryžius ant pečių?
dainos žodžiai A. Mamontovas. fotografijos Tim Walker.
Aš esu karalius.
01 Lie 2011 2 Komentaras
in O buvo taip... Žymos:Mačernis, poezija, sonetai
Aš esu karalius. Man palinksminti mergaitės
Nuogos rūmuose baletą šoka.
Man nuo vyno ir nuo muzikos veidai įkaitę,
Mano lūpos nesulaiko juoko.
Tos auksinės liepsnos – šokančiųjų kūnai švelnūs
Stiklo grindyse sumirgę bėga
Kaip šešėliai debesų pavasarį per kalnus
Ir viršūnes amžinojo sniego.
Iš visų mergaičių mano išrinktoji,
Šokiui pasibaigus, prieš mane sustoja
Lyg paminklas, marmure iškaltas,
Spinduliuojančiu laimingu veidu
Ir kaip kūdikis nekaltas
Susigėdus, ir akis nuleidus.
Vytautas Mačernis.
Kodėl aš neturiu tarnaitės?
27 Bir 2011 9 Komentaras
in O buvo taip... Žymos:feminizmas, Gyvenimas, knygos, skaitymas
Pagaliau į lentyną nugulė Levo Tolstojaus „Ana Karenina“, dėl gėdos jausmo nesakysiu kiek man prireikė laiko ją perskaityti, tačiau „Erškėčių paukščiai“ tiesiog tirpsta rankose ir mintyse. Man, kaip merginai, manau visiškai natūralu skaityti knygas, kuriose pasakojama apie moterišką laimę ir dar didesnes nelaimes. Mąstyti pergyventi drauge, kvailai nusivilti ir darytis savo išvadas, galiausiai pykti ant vyrų bailumo ir moteriško naivumo. Toks gyvenimas.
Kaip bebūtų mano pradėtas pasikalbėjimas su jumis susijęs tiek su šitom knygom, tiek su mano pačios sugalvojimais. O sugalvojimas labai paprastas – ir kodėl aš negimiau XIX a.???? Tuo metu, kai moteris buvo tėvų reikalas ir vyro nuosavybė? Gyvenčiau sau ramiai, laukdama kol tėvai ištekins už kokio pirmą antrą kartą matomo jaunikaičio, tada jis mane įtaisytų kaip perekšlę namuose, nereikėtų kvaršinti galvos dėl uždirbamų pinigų, tik gimdyk vaikus ir rūpinkis namais. Kokia palaima! O dabar…galvok panelyt apie savo ateitį, rinkis studijas, karjerą, ieškokis vyro, dirbk, augink vaikus, rūpinkis namais, būk stipri ir turėk savo nuomonę, neduok Diev koks asilas ant galvos užlips. Tampame kažkoks keistas vyro ir moters mišinys. Štai tau ir emancipacija. Netokios matyt ir kvailos anksčiau moterys buvo, buvo. O kiek dar nervų šiais laikais išeikvoji kol tą vyrą susirandi ir tai dar negali žinoti kiek jis teiksis su tavimi prabūti kol kokia papinga blondinė su juo už tavo pinigus į Turkiją ilsėtis išvažiuos. Ir išlaikyk dabar visus tris, mažiausiai. O anksčiau turėdavo jie tų meilužių, bet žinojai niekur nedings, grįš. O dabar kai dingsta tai ir su žiburiu nerasi. Žodžiu esu juodais nusivylus šituo XXI amžiumi.
Ir man daug labiau patiktų vat taip ir šitaip…
Gero skaitymo !
