Manau net prieš mėnesį, jeigu man kas būtų pasakę, kad taip pasinešiu ant feministinio meno ir moderniojo meno apskritai, būčiau pakraipius galvą ir nusišypsojus. O gal čia romantiškasis Paryžius ir jo lietus šitaip keistai mane paveikė? O gal vis dėlto atradau meninkes, kurios vertos kelių valandų praleistų skaitinėjant, žiūrint, gilinantis. Nežinia, kaip čia yra.
Pirmasis mano susitikimas su Orlan buvo Centre Pompidou. Tada pagalvojau, jog keistoka moteriškė, nelabai supratau ir jos performansų iš serijos pasivoliokim ant grindų. Bet grįžau ir pradėjau googlint ir atradau labai keistą ir įdomią asmenybę. Galbūt jos meno aš nesuprantu, galbūt kai kur man trūksta estetikos ir pačio meno apskritai, bet jos asmenybėje yra kažkas tokio, kas patraukia ir neleidžia per daug legvai atsiplėšti. Žiūri ir klausi savęs kas ją padarę tokią? Laikmetis? Feminizmo banga? Seksualinė revoliucija? O gal viskas savaip prisidėjo prie to…po truputį?
Leonardo da Vinci Mona Lisos kakta…François Boucher Europos lūpos…Botticelli Venus smakras…
Tai yra Orlan
Menininkė, kuri savo plastines operacijas pavertė menu arba protestu, čia kaip kam atrodo. Pasirinkusi garsiausių vyrų darbus iš mažų dalelių sukūrė save, ar tai gražu? Garsiųjų dailininkų darbai simbolizuoja idealias moteris, grožio simbolius, bet ar tai ką darė Orlan yra grožis? Keblus klausimas, bet tuo pačiu jis nereikalauja atsakymo. Per operacijas ji garsiai skaitydavo poeziją, chirurgas ir visi asistentai dažniausiai dėvėdavo dizainerio kurtus rūbus ir kiekviena operacija vykdavo lyg mažas spektaklis, kuris vėliau paplisdavo po įvairias galerijas. Kam to reikėjo? Gal taip paprasčiausiai buvo siekiama parodyti kūno menkavertiškumą, koks lengvas meno ir chirurginio peilio įrankis jis gali tapti. Šiandien atrodo, kad mes galime susikurti save tokius kokius norime, bet ar to reikia? Tai dar vienas klausimas, kuris iškyla stebinti šią moterį.
Operacija iš arti…manau tikrai verta pažiūrėti 
Lankydamasi Paryžiuje turėjau puikią progą praleisti pusdienį Centre Pompidou (Pompidu centre) – modernaus meno muziejuje. Būtent ten praleistos kelios valandos pametėjo mintį, apie ką galima būtų pasidomėti daugiau ir pasidalinti su kitais.
Šiomis dienomis čia pristatoma XX – XXI a. feministinio meno paroda, talpinanti 200 menininkių darbus. Ir nors paroda jau eina į pabaigą, negaliu nepasidalinti savo įspūdžiais apie ją. O ji tikrai privertė susimąstyti kur žengia šiandieninis menas ir ar ne per daug liberaliai mes šiandien į tai žiūrime?
Tik įžengus mane labiausiai sužavėjo Guerilla Girls darbas. Mėgstu ironiją. Ši anoniminė radikalių feminisčių – meninkių komanda susikūrė dar 1985 m. Niujorke. Jų tikslas pasitelkus ironiją bei humorą kovoti su vyrų dominavimu mene ir korupcija. Kiek mane apšvietė wikipedia, niekas lig šiol nežino, kas jos tokios yra iš tiesų, kadangi per visas demonstracijas jos pasirodo su gorilų kaukėmis. Iš tikrųjų daro įspūdį, kai paskaičiuoji kiek jau metų jos užsiima šia veikla.
Copyright © 2005 by Guerrilla Girls, Inc.
Kaip bebūtų į šią plakatų seriją buvo galima pažvelgti dvejopai: iš vienos pusės tai kritika vyrams, iš kitos pusės – ironija moterų, kaip menininkių, atžvilgiu arba ironija liečianti visą šių dienų modernųjį meną. Tai čia tikriausiai ir yra ta vieta, kada galiu garsiai parašyti mintį, kuri man beskaitant ir besižvalgant galiausiai susiformavo galvoje: Kodėl verta būti moterimi menininke? Nes kiekvieną, kuris nepripažįsta tavo kūrinio, gali apšaukti moterų diskriminavimu, visišku nesupratimu, bukaprotiškumu ir t.t. ir pan. Tokia jau šiandienos meno tiesa. Menininkai patapšnoja su rankom ant drobės, parašo gerą paaiškinamąjį tekstą ir jų darbai tampa verti tokių meno centrų kaip Saatchi ar Pompidou. Nesakau, kad viskas blogai, bet kai kas iš tikro stebina savo niekuo. Gal tai irgi žinutė mums, jog taip norėdami pasirodyti intelektualais greičiau tampame didelėmis nieko dėžutėmis, dažnai kalbačiomis tik tarptautiniais žodžiais, nes juk tai atrodo kažkaip eruditiškai?…
Kaip tik norėjau apkaltinti dar vieną menininkę tepliojimu, kai pamačiau, jos daug įdomesnių darbų, nei tai ką teko matyt gyvai. Tai Judit Reigl, prancūzų/vengrų menininkė. Įvertinkite patys.
Vienas iš jos darbų, kurių atleiskite, bet aš nesuprantu:
©2010 artnet - The art world online
Ir štai kitas, kuris mano akiai yra daug įdomesnis, tiek vizualiai, tiek estetine forma.
©2010 artnet - The art world online
Beieškodama informacijos vienam įrašui, kaip dažnai nutinka, nuklydau visai į kitą pusę…o mano kryptis šiandien yra rūšiavimas. Beje ar girdėjote apie Žaliojo kodo konkursą? Jei ne, dar nėra vėlu sudalyvauti
Beskaitinėdama įvairius straipsnius dar įvairesniuose portaluose lengvai susinervinau. Kodėl? Todėl, kad mes vis dar galvojame, jog užtenka paduoti meškere, bet nebūtina paaiškinti ką su ja daryti. Žmogui, kuris pirmą kartą ją laiko savo rankose, net neateis į galvą mintis, kad su šiuo pagaliu gali susigauti maisto. Tas pats nutiko ir su rūšiavimo konteineriais, pristatinėtais daugiabučių kiemuose, prieš kiek jau metų? Senokai. Kaip dabar prisimenu save, man jie atrodė kažkas wow ir dar kažkas prie ko per daug baisu lįsti (na aš dar buvau maža tada). O susinervinau aš dėl to, kad viename iš straipsnių geras dėdė kalba maždaug taip: “Taip gavome daug konteinerių, bet deja nežinome kaip priversti žmones rūšiuoti. Kol pasieksime vakarų lygį praeis nemažai metų”. Na žinokite, nors trenk su kokia kuoka sau arba jam per galvą. Didelio skirtumo nėra.
Išeikite į kiemą ir apžiūrėkite konteinerius. Ar daug jų yra pažymėta lipdukais nurodančiais ką galima mesti į vidų? (Aš nekalbu apie plastmasė, stiklas, popierius). Niekur beveik nerasi detalios informacijos, kaip reikia rūšiuoti. Jeigu jau negailime šimtų tūkstančių litų konteineriams, tai gal nepagailėkime dar kelių litų baltam popieriui, dažams ir lipniai juostai? Atspausdinkime detalią informaciją kaip rūšiuoti ir visą tai pakabinkime daugiabučių pirmame aukšte prie lifto. Ir rezultatas bus akivaizdus. Reik logiškai pagalvoti kiek žmonių tikrai susidomėję ieško internete pagrindinių rūšiavimo taisyklių. Juk grįžus po darbo paprastam žmogeliui tai nebūna labai įdomu, o be to ne visi dar moka gerai naudotis internetu. O čia štai grįžti ir o! lapelis su instrukcija po nosimi. Ir tada susimastai, o gal reikėtų pabandyti?
Gerai, mano pyktis jau truputį atslūgo. Bet iš tikro kartais toks nesąmoningumas labai erzina. Kažką badome daryti, bet nesugebame padaryti iki galo. O iki to galo dažniausiai būna likę visai nedaug.
O pradžiai trumpas taisyklių sąrašiukas kaip teisingai rūšiuoti atliekas
…iš romantiško lietaus grįžau į baltą pasaką…
Nors toj baltoj pasakoj šalta ir sniegas nėra labai baltas, būtent taip pasijaučiau pačią pirmą akimirką grįžus namo. O lietus, kone kasdien plovęs Paryžiaus gatves, ir liko lyg romantiškas atsiminimas. Man jis visada kažkoks jaukus ir mielas.
Džiaugiuosi, jog parsivežiau keletą įdėjų, keletą temų tinklaraščiui, keletą minčių sau, norą ir keistą tikrumo jausmą. Tarsi po ilgo laiko būtum pasijutęs žmogumi, su kūnu, su galūnėmis, kurios jaučia kiekvieną vėjo virpesį. Atrodo, lyg dabar girdėtum visus garsus, uostum visus kvapus. Nekaltinkite manęs bejėgiu romantiškumu, aš juk ką tik grįžau iš pačios tokios labiausios savaitės savo gyvenime. Lengvai įsimylėjus gyvenimą, savo gyvenimą ir žmones, kurie supa mane. Ir kartu labai baisu pakilti per daug aukštai, kad nereikėtų nukristi skaudžiai. Apsidžiaugčiau tik nusibrozdinus alkūnę.
Tikriausiai man gera dar ir dėl to, jog po labai ilgo laiko galėjau pabūti savimi, pabūti mergaitiška, tokia kokiomis mes visos kartais norime būti. Trapiomis porcelianinėmis lėlėmis. Aš įsivaizduoju kaip Agnė kikena iš šių mano postringavimų, bet leiskite pagautai tos nuostabios savęs nuotaikos dar ir rašyti taip, kaip matau ir jaučiu. Tai va. Indrė dabar labai laiminga ir pilna savęs. Ir ji labai tikisi, kad ši nuotaika jos neapleis ir kad visos pasakos turi gražias pabaigas, su princais… 
Truputėlis ir jums romantiškojo Paris…
Taip ir atėjo ši diena. Tam tadam tam tam!!!!
Viskas paruošta, liko tik sulaukti autobuso valandos ir prasidės mano kelionė į kažkur. Kad ir kaip romantiškai skambėtų savaitė Paryžiuje, kol kas ji man visai nekvepia romantika, nors gal…nežinau. Žinau tik tai, kad važiuoju ne šiaip sau, bet ko tiksliai pati nežinau. Galbūt grįžus sugebėsiu sukurpti kažką protingo apie šią savaitę, o gal ir grįšiu supratus, kad nieko nesupratau. O gal kažkas labai šauniai mane pamokys nebūti bjauria merga. Vis dėlto turi ateiti kada toks laikas.
Ir aš džiaugiuosi, kad mano ištikimoji draugė vėliau prisijungs prie manęs ir tada mes kartu pasimėgausime Paryžiaus malonumais. Galėsime ragauti ir ragauti įvairius vynus, sūrius ir gal pagaliau taip mielai pasėdėti ant Monmartro laiptelių, taip kaip svajojome. Laukiu.
Neturiu ką daugiau pasakyt, galva per daug tuščia. Norėjau tik pasakyt, kad išvažiuoju savaitei. Ar turėsiu ryšį – nežinau. Ir dar, norėjau pridurt, jog grįšiu. Tikrai.
Ačiū Agnei už dainą ir iš tikro aš nieko nesigailiu. Gal kaip nors išgyvensiu savaitę?
Pirmiausia įsijunkite ir tegul groja, o tada skaitykite…
Labai nemėgstu rašyti įrašų tokiomis progomis kaip Sausio 13. Tai tarsi bandymas užsidėti pliusiuką, juk visi rašo. Kita vertus, vakar buvau per daug pavargus emociškai, kad dar kažką pabandyčiau rašyti. Ir vakarykštis rytas prasidėjo keistai: su dainomis apie laisvę, sklindančiomis iš mokyklos kiemo. Taip, tada tai reiškė, jog jau po kelių valandų stovėsiu toje pačioje mokykloje ir pasakosiu apie Misiją Sibiras. Bijojau ir galiu tai garsiai pasakyti. Sakot nėra ko? Bet juk tai mano mokyklą, man pažįstamos sienos ir mokytojai. Ir ten nuėjus supratau kaip niekas nesikeičia. Vaikai vis dar tokie patys, kaip buvome ir mes. Dalis kažko nori, bet nežino ko, dalis nenori nieko, o dar vieni ramiai gyvena savo gyvenimus ir laukia, kada pagaliau atsiims atestatus. Vienintelis geras jausmas buvo tai, kad mokytojai su tavimi šneka visai kitaip nei mokykloje. Tarsi dabar tavo išsakytos mintys turi vertę. Nors aš abejoju ar jos vertingesnės negu tos, kurias turėjau mokyklos laikais.
Bet žinot, vakar pagalvojau, jog esame laimingi vaikai. Kodėl? Nes mūsų tėvai ir seneliai pasirūpino, kad augtume laisvi. O dabar tą laisvę mes turime išmokti panaudoti ne tik sau, bet ir jiems. Mokytis, viso to reikia mums dar mokytis. Ir kaip jūs norit taip, bet aš tikiu mūsų Lietuvėlės ateitimi. Tikiu ir nors tu ką. Ir aš žinau, kad jeigu šiandien yra truputėlį sunkiau, ryt bus truputėlį lengviau. Galų gale mes – lietuviai, o ten kur gyvena lietuviai – žydi sodai. Taip vietiniai pasakojo Sibire buvusiems ekspedicijų dalyviams. Ir tikrai, argi tai nėra tiesa?
O vakaras baigėsi taip pat keistai. Tikriausiai reikėjo išlieti susikaupusias emocijas ir atsikratyti nereikalingų minčių. Todėl stovėdama prieš veidrodį ir laikydama kuokštą plaukų, nusirėžiau grifką. Turiu pasakyti gavosi beveik idealiai lygi. Ir kas man kartais šauna į galvą?
Yra sakoma, jog žmogaus vertybės ir požiūris į gyvenimą keičiasi kas 7 metus. Ir iš tiesų vaikai dažniausiai į mokyklą pradeda eiti 7 metų ir tai tampa visai naujo gyvenimo pradžia. Kai mums būna 14 – ištinka paauglystės krizės ir tu pradedi ieškoti savo vietos po saule. Kodėl? Nes jau nebesi vaikas, bet ir iki suaugusio žmogaus tau dar toli. O tada ateina 21-as gimtadienis. Ir?
Kadangi taip nepaprastai šauniai artėja ir manasis, pradėjau mąstyti, o kas keisis dabar? Ar tik ne čia yra ta riba, kai virtimas suaugusiu įgauna tikrąjį pagreitį ir tu nebegali kovoti su pasauliu taip kaip tai darei anksčiau? Kitokia išvaizda praranda savo laurus kovojant su visuomene. Alkoholis tavęs nebedaro suaugusiu, o cigaretė vakarėlyje – patrauklesniu. Neapgalvotas elgesys po truputį tampa sunkiau ištaisomu. Kaskart darome didesnes klaidas, kurios daug labiau įtakoja mūsų gyvenimą. Taip, suaugęs žmogus gauna laisvę, bet kartu gauna ir daugiau pareigų ir atsakomybių. Vieni tai supranta anksčiau, kiti vėliau, bet galiausiai tai ištinka visus.
Dabar tavo vietą visuomenėje parodo tavo asmenybė, tavo darbai ir siekiai. Įpusėjus antriems metams nuo mokyklos baigimo pradėjau pastebėti kaip keičiasi žmonės, su kuriais praleidau 12, 8 ar 4 metus tam pačiam suole, toje pačioje klasėje ar mokykloje. Vieni tarsi dar gyvena ten, kur visi išsiskirstėme, kiti – kuria savo gyvenimus. Iš tikro nėra nieko šauniau, kaip matyti tuos žmones ir jausti iš jų vidaus sklindančius pirmuosius brandos proveržius. Aš negaliu sakyti, jog visų jų pasirinkimai man atrodo priimtini, bet tai nekeičia esmės, nes mes patys natūraliai esame skirtingi.
O kokia išvada? Tikriausiai, kad kasmet vis labiau jauti savo metus. Išnyksta tas keistas pasitenkinimas, jog štai man jau 16 ar 18. Žinoma, vis dar smagu, jog dabar nebegalios 21 metų limitas, bet. Tai reiškia, jog ir tu nebegali likti savo šešiolikmečio kailyje. Keistas šis lūžio laikotarpis, jis baugina ir kartu žavi savo naujomis galimybėmis. Tiesiog reikia sugebėti pasiimti viską laiku.
Jaučiu jausmų bangą viduje, vadinasi atėjo mėgstamiausia ir linksmiausia gyvenime dalis PMS. Cha. Nekenčiu šio reiškinio, nes pirmiausia manęs tada niekas nesupranta, manęs niekas neapkabina, niekas neliepia užsičiaupti ir eit miegoti ir galiausiai niekas nežiūri į mane su atlaidžia šypsena. Todėl turi suprasti pati save, apsikabinti pagalvę bei pati susivokti, kad metas patylėt ir eit į lovą.
Ir dabar man taip norėtųsi parašyti kokį bjaurų įrašą ir pasakyti, ką aš apie visus ir viską galvoju (realiai galėčiau, vis tiek niekas neskaito : DDD) Pasakyti, kad kai kas mane užknisa, kad kai kam reikėtų pažiūrėti į veidrodį, o tam kitam reikėtų užsičiaupti. Dar (jei tik galėčiau, žinoma) pasakyčiau, ką manau, apie kai kuriuos žmones, mano nuomonę, pabėgusius iš sudegusio teatro (man tėvai taip sakydavo…). Dar mane nervuoja tai, kad Lietuvoj pilna nemotyvuotų žmonių, kuriems viskas turi būti padėta ant lėkštutės. Ne man reikia, o jums.
Ir dar mane nervuoja, kad aš visada viską turiu žinoti, turiu viską mokėti padaryti ir jeigu dar nors kartą išgirsiu savo vardą su nuoroda sutvarkyk šitą, pradėsiu šaukt. Žmonės, nu, pasukit galvas, tam jos ant pečių ir yra, ir padarykite ką nors patys. Ir neaiškinkite, kad aš per mažai stengiuosi.
Ir vaikinai asmeniškai jums, būkite supratingi. Apkabinkite mus. Nerodykite savo kaprizų ir neapsimetinėkite, kad jūs esate nesuprasti. Mes už 5 min vis tiek jus mylėsime, gal net labiau nei prieš tas 5 min. Ir iš vis būkite džentelmenai, o ne stuobriai, nieko nesuprantantys.
Pažiūrėkite šį video, gal susivoksite gyvenime. Čia labai daug tiesos
Parašiau ir palengvėjo. Realiai, tai ne viskas taip blogai, bet vis tiek noriu, kad manim kas nors porą dienų pasirūpintu. Tipo sunku?
Neįtikėtina kaip viena žinutė gali nuspalvinti visą rytą ir pakelti nuotaiką 100 proc. Manau paskutinė šių metų diena prasidėjo beveik tobulai
Bet, brangieji, nenumaldomai artėjant tigro metams, sumaniau, jog reikia metų plano. Matyt čia įtaka žmonių, kurie yra šalia, kurie kuria savo penkmečio planus ir sąžiningai jų laikosi. Kaip bebūtų gaila šis metų planas tik ir liko pavadinimas. Tikriausiai nesu gimusi kurti tokių dalykų. Vis dėlto visa ši savaitė buvo pripildyta senųjų metų atsiminimų. Neslėpsiu, buvo smagu prisiminti tai, apie ką niekada nebuvo garsiai kalbama ar tas minutes, kai be draugų viskas nebūtų buvę taip paprasta. Šiais metais pildėsi didžiausios mano svajonės, išmokiusios patikėti, jog ir aš galiu. O klaidos? Na, jų būna visada. Didesnės ar mažesnės. Nepradėsi dabar rautis plaukų nuo galvos, nors kartais ir labai norėtųsi.
Ir šiaip noriu tik garsiai pasižadėti labiau vertinti tuos, kurie per mano kvailas klajones visada liko šalia, kurie visada išklauso, pataria, draugiškai nusišypso (nors galvoje, jog aš žiauriai svaigstu), mylėti tuos, kurie mane vertina ir, kuriems aš rūpiu, nes aš esu aš. Pažadu negailėti apkabinimų tada, kai jiems bus sunku ir trūks draugo peties arba norės pasidalinti didžiausia savo laime. Iš tikro, saulės jūs mano, čia viskas apie jus.
Mes tikriausiai per dažnai stengiamės įtikti visiškai nepažįstamiems žmonėms, pasirodyti faini, kažką galintys, bet pamirštame artimiausius, be kurių ne visada viskas būtų taip kaip yra. Todėl visiems noriu palinkėti grynumo 2010 metais, tikrųjų vertybių ir didelių svajonių. Kai visa tai turi atrandi laimę ir sėkmę, nes pirmiausia turi šalia tuos, kurie palaiko. Galbūt ne visada supranta, bet palaiko.
Gražiai atšvęskite Naujuosius!
Moteris neturinti profesijos, turi du pasirinkimus: santuoka arba prostitucija.
Iš esmės tai tas pats.
Pirmiausia, sudomina pavadinimas, po to sukrečia filmo idėja – moteris, kuri naudojasi vyrais taip kaip įprasta mūsų visuomenėje jiems naudotis mumis ir atviros sekso scenos. Prisipažinsiu šiuo filmu susidomėjau vien dėl jo pavadinimo Nimfomanės užrašai [Diario de una ninfómana] ir tik pabaigus žiūrėti supratau, jog ne atviros ir gal mums vis dar nelabai priimtinos scenos buvo filmo esmė, o moteris ir jos vidinis konfliktas.
Nimfomanija – moters lytinis nukrypimas, pasireiškiantis nepasotinamu lytiniu potraukiu.
Taigi pagrindinė veikėja Valeri yra nimfomanė ir tai tampa didžiausia jos vidinio konflikto priežastimi. Moteris vis ieško ir ieško, trokšta atrasti savyje moteriškumą, kuris pasislėpęs po nepasotinamu potraukiu mylėtis. Taip ji sutinka vyrą, kuris deja nėra toks kokio ji tikisi. Ir atvirkščiai, Valeri po truputį pradeda tapti užguita moterimi, namuose slepiančią didžiausią savo gėda – vyrą (Pripažinkime, šiandien toks socialinis reiškinys yra labai dažnas: moteris stengiasi, dirba, prižiūri namus, o juose gyvena tranas, sugebantis tik reikšti nepasitenkinimą ir žeminti moterį).
Po netikusio vyro, seka prostitucijos pasaulis. Taip ji stengiasi patenkinti savo kūniškus troškimus. Kol galiausiai…supranta, jog visą tai, ką ji bandė atrasti neturi prasmės. Ji yra tokia kokia yra. Galbūt jausmus, tokios moterys, kaip Valeri, sugeba atrasti tik per prisilietimus ir seksą, bet tai nedaro jų mažiau moteriškom, mažiau svarbiomis. Kaip tik čia galime įžiūrėti dar vieną mūsų visuomenės problemą: vyrams daug partnerių yra atleidžiama, o moterims – ne. Moteris ir seksas, tai tarsi du nesuderinami dalykai. Ir, kad ir kaip seksualinė revoliucija būtų išlaisvinusi mūsų teises, vis dėlto, kai kurie įsitikinimai yra įsišakniję daug giliau.
Rekomenduoju!
